Mano namai kvėpuoja
tavo žingsniais
ir mano sienos
ryte nušvinta
tavo šypsena,
o aš bijau šviesos
kuri prikels iš sapno…
Ir aš bijau nubusti
pilką rytą
be tavo rankų,
kurios skandina
mūsų vėjuose
gyvenančias dienas,
supintas mano pirštais…
O aš bijau savųjų
žodžių smėlio,
kuris paklydęs
tarp pėdų šilko,
švelniai rykštančio,
klampins tavas naktis
be mano lango blyksnio…
Mano namuos gyvena
tavo žodžiai,
kurie sušildo
bedvasę dieną
žaibo aukuru,
neleidžiančiu nutilt
griaustiniui pasivijusiam…
Mano tyloj paniręs
tavo laikas,
kurį skaičiuoju
šviesos minutėm,
medžiais bėgančiom
važiuojant pakeliui
į mūsų miško dieną…
Aš tik bijau sudrumsti
idiliją,
todėl meldžiuosi
niekam nežinant
mūsų klystkeliams
kurie atves tave
į mano švelnią tylą.
Neringa Blotnytė 