Šaltam lede sustingo
neišsakyti žodžiai
ir numirė jausmai
neišgyventi…
Baltu sniegu
nutolo tavo pėdos…
Tik snaigės žiba
ant skruostų šąlančių –
kaip ašaros
tavoj širdy
ledukais virtę.
Užklojo baltas sniegas
nespėjusius pražysti
pavasarius vilčių
neišbraidytus.
Ar tu jauti,
kaip spengia tas baltumas
jausmais išvytais
į pilką praeitį…
o sniegenos
manuos plaukuos
sužvarbę spindi…
Ištirpo nenubudus
mūsų meilės vizija,
pilkam žiemos rūke
pasiklaidinus
pati save…
Paslėpus nuo pagundos
darkart užkurti
atrastą židinį…
Beliko tik
žvarbus – sudie
ant pilko ledo…
Neringa Blotnytė 