Lyg lauko gėlė ant tavo kelio
pražystu su tavo žingsniais,
lyg snaigė gležna ant tavo skruosto
ištirpstu nuo tavo žvilgsnių.
Tik tu nežinai, kad lauko gėlei
visom spalvom pasipuošti
neleidžia tavųjų medžių vėjai-
pasiklydę laiko erdvėj…
Tik tu nejauti, kad žvarbios snaigės
tavam kambary gyvena
ant tavo grindų sušalę stingdo
apnuogintas mano pėdas…
Tavam židiny kūrenas smiltys
ir laikrody byra tyliai…
Lyg žvakės liepsnoj sudegę viltys,
paklaidintos tavo žodžių…
…Ir vėl suskambėjo tavo žingsniai
ištirpusių žvakių pėdom…
Ar dar nežinai, kad tavo medžiai
žaliuoja tik mano gėlėm…
Neringa Blotnytė 