Susitikome rudenio vėjy –
Darganotam pilkam kelyje.
Lapų šokis nakty pakuždėjo
Kad seniai jau einu pas tave…
Tu buvai nuostabus atradimas
Ar apgaulė mano kelių…
Bet sparnuoto stebuklo laukimas
Nuplasnojo ant tavo laukų.
Nutapiau tau nežinant svajonę
Ant lietaus išplautų akmenų…
Pas tave išsiruošus kelionėn
Pajutau, kad tavęs netenku…
Pasiklydo tarp lapų paslydus,
Dar negimusi mūsų diena.
Išsigandusi vėjo nutilo
Nesuskambusi pievų daina.
Dėl užgesusio žiburio kaltas
Įsismelkęs į širdį ruduo…
Akmeniniais sustingusiais pančiais
Pažabota viltis nepaguos.
Tik vis tiek man sapnuojas tas vynas,
Nebespėtas išgert su tavim.
Ir vaidenas pavergusios akys,
Suspindėję šaltoj pakelėj.
Ir vis tiek tavo tolstančiom pėdom
Bėga liūdintys mano takai…
Tavo rudenio saulę norėčiau
Padabinti troškimų žiedais.
Neringa Blotnytė 