Išsimaudėm
Vyno taurėj,
Įklampino
Vakaro sutemos
Žvakių šešėlių
Nostalgiškam šokyje.
Susiliejo
Mūsų keliai
Ir sustingo
Nustėrę minutės
Kvapą gniaužiančių
Miražų voratinkly.
Lyg ištroškus
Kelio žolė
Atsigėrėm
Akmeningos upės
Trykštančių purslų
Skandinančio svaigulio.
O nubudom
Pilką rytą,
Apkabinę
Tirpstančią viziją
Šaltam kambary
Uždususią sienose.
Tad nebudink
Blankios dienos,
Paskandintos
Namo šešėliuose…
Likim sutemų
Tylioj mėnesienoje.
Neringa Blotnytė 