Na ir kas, kad virš bedugnės
driekias plonas lynas,
aš einu per šilką
tavo vandenyno…
Nors klimpstu voratinkliuos
žvyrkelio takų.
Na ir kas, kad tavo žvakės
tik trumpam sušvinta –
jų šviesoj ištirpsta
visos mano dienos.
Uždūstu verpetuose
tavo atšvaitų.
Na ir kas, kad tavo pėdos
toliuose sustingę –
pradingstu beribėj
tavo laiko upėj,
paskęstu nelaisvėje
tavo bučinių…
Ties tavų jausmų bedugne
mano dienos virpa…
Ant plonyčio lyno
vaikšto mano laikas…
Gyvenu paslydusi
šilko prarajon….
Tu esi mana bedugnė,
iš kurios nenoriu
niekada išnirti…
Vis labiau klampina
tavo žvakių šokyje
degantys laukai.
Neringa Blotnytė 