Patenkintas savim mėnulis
nostalgiškai suapvalėjo –
lyg subrandinta mūsų meilė,
parimusi kažkur toli…
Kažkur pametus aukso rūbą,
ir spindesį žvaigždės pamiršus
tamsios nakties aukštoj pily.
… Atėjai toks savas ir artimas
tartum rytas mūsų prikeltas.
Išėjai lyg visiškai svetimas
ištuštėjusio kiemo takais.
Tik parėmęs duris akmenim
Mėnuliu pakibai praeity.
Šviesoj atgijęs mūsų langas
mūrinių sienų nesušildys,
jau nesapnuoja mūsų mintys
drauge pažadintos dienos…
Kieme mums mirksintys žibintai
jau nebegali sugrąžinti
laike paskendusios dainos.
… Atėjai toks savas ir artimas
tartum rytas mūsų prikeltas.
Išėjai lyg visiškai svetimas
ištuštėjusio kiemo takais.
Tik parėmęs duris akmenim
Mėnuliu pakibai praeity.
Mėnulis tarp šakų įstrigęs
nelaisvėj vakaro šešėlių-
lyg mes nubrėžę laiko ribą
ant stingdančių šalčiu grindų
ir mūsų meilę padalinę
Į du suskilusius pasaulius,
kuriems nepakeliui kartu.
… Atėjai toks savas ir artimas
tartum rytas mūsų prikeltas.
Išėjai lyg visiškai svetimas
ištuštėjusio kiemo takais.
Tik parėmęs duris akmenim
Mėnuliu pakibai praeity.
Neringa Blotnytė 