Tu ateisi, kai jau neskaudės,
Kai takai užmarštim apžels,
Tu pašauksi toliais vilties,
Ir aidais prarastos ateities.
Tu sugrįši, kai nebevirpės
Mano stygos tavo širdim,
Kai svajonėms nebereikės
Nebylių vandenų praeities.
Tu pakviesi mane atgalios,
Kai užgesę mūsų laužai,
Mano kelio nebenušvies,
Ir nedegins šviesa kaip kadais.
Tu ateisi, kai jūra išseks,
Mūsų žolės nebežydės…
Tu pašauksi laiko aidais,
Kai kitur mano upės tekės
Tad nežadink many praeities,
Negailėki mūsų kelių –
Seniai nekvėpuoju tavim,
Ir tavųjų gėlių nemeldžiu.
Pamiršau pragaištingus žodžius
Atsidūrus viena tamsoj,
Dar meldžiaus liūdnom pakelėm,
Kad sugrįžtum iš tolių lemties…
Tik seniai neverkiu naktyje,
Nesapnuoju tavo akių,
Ir seniai nelaukiu tavęs,
Iš pilkųjų palaukės gelmių.
Ir paleidus tave amžinai,
Aš laisva nuo tavo kerų –
Nebeieškau tavo kelių,
Mano siela be pančių skaudžių.
Tad nebudinki mūsų dienų,
Pasilik savoj ateity,
Aš išliksiu tavo širdy,
Tu gyvensi manoj praeity…
Neringa Blotnytė 