Tavo rankos
lyg voratinkliai,
kurie manęs nepaleidžia.
Lyg žydinčio medžio šakos,
kuriose kasdieną dingstu…
Man nereikia
svetimo lauko,
kuris mane pasitiktų,
tenoriu kasdien paklysti
tarp tavųjų šiltų delnų
žėruojančių
saulės zuikučių…
Tavo žodžiai –
vėjo aitvaras,
kuris mane nuskraidina
į mūsų sukurtą pievą
tankmėje tik mūsų miškų.
Ten išnyksta
sienos mūrinės.
Nublanksta skiriančios ribos,
sujungę mūsų pasaulius
nedalinama visuma,
kur gyvena
saulės zuikučiai.
Tavo lūpos –
meilės zuikučiais
veide manam atsispindi,
šiltais vaivorykštės blyksniais
padabina mano akis…
Tavo akys –
mano atspindys,
gaivinančios žolę bangos,
nušviečiančios kelią rasom,
kurios visada manyje
šypsos tavo
saulės zuikučiais.
Mūsų laikas –
lyg neblėstančios
beribės vasaros aidas,
beprotiška meilės naktis,
kuri niekada neišnyks…
Tau dėkoju –
kasnakt glostančiam
banguojančius mano sapnus.
Kasdieną meldžiuosi upei
mus drauge nuplukdžiusiai čia…
Kur bučiuoja
saulės zuikučiai…
Neringa Blotnytė 